Šunų dresūra

Bendro paklusnumo dresūra dažniausiai vyksta grupėse. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jų metu šuo mokomas pagrindinių komandų, tokių kaip "sėdėt", "gulėt" ir panašių. Iš tikrųjų šuo mokosi, kad jis yra ne vienas, o su šeimininku, ir pastarojo noras yra svarbesnis. Jog nepriklausomai kas vyksta aplinkui, jeigu šeimininkas nori, kad aš dabar ramiai pabūčiau vienoje vietoje - tą ir reikia daryti. O paskui, vėliau, galima bus bėgti pas šunis. Tai yra, šuo mokosi gerbti ir paklusti - pradžioje daugiau rankoms, nei žodinėms komandoms.

Tuo pat metu šeimininkai mokosi būti lyderiais savo šuniui - tapti vertais pagarbos žiūrint šuns akimis, pagrindinių žmonių ir šunų komunikacijos skirtumų.

Tikrasis šių dresūros užsiėmimų tikslas - ne kad šuo tiksliai vykdytų kažkokias komandas, o kad Jums būtų paprasta ir malonu leisti laiką kartu su savo šunimi - kad jis kažko nereikalautų lodamas ir verždamasis, kad netampytų pavadžio, kad galėtumėte jį paleisti padūkt su kitais šunimis. Kad taptų patogu gyventi.

Dažnai elgesio problemas galima išspręsti bendrų dresūros grupių metu, tačiau kartais viskas yra sudėtingiau - tam reikia daugiau dresuotojo dėmesio ir specifinių situacijų. Problemos gali būti įvairiausios - šuo yra agresyvus su šeimininkais, šlapinasi namie, kaukia likęs vienas, puola praeivius ar iš džiaugsmo šokinėja ant jų, kėsinasi papjauti bet kurį arčiau priėjusį šunį, ir panašiai, ir taip toliau. Tai yra dalykai, su kuriais galima tvarkytis. Bet koks šuns elgesys, sukeliantis diskomfortą šeimininkui, gali būti keičiamas - reikia tik noro ir žinių, kaip tą padaryti. Priklausomai nuo situacijos, tai gali būti tiek individualūs susitikimai, tiek darbas pagal individualią programą grupinių užsiėmimų metų.

Jeigu kartais pagalvojate, jog būtų smagu savo augintinį legaliai vedžioti be antsnukio - tai visai realu. Tam tereikia išsilaikyti socializacijos testą. Pasiruošimas vyksta įvairiose miesto vietose, stengiantis kiekvieną dresūros treniruotę organizuoti vis kitur - šuo pripranta prie įvairių dirgiklių ir nustoja blaškytis dirbdamas. Palaipsniui tiek padidinamas situacijos sudėtingumas, kad testo metu esanti aplinka šuniui yta gerokai ramesnė, negu įprastos treniruotės metu, O ir šeimininkas nustoja kreipti dėmesį į netoliese šurmuliuojantį miesto gyvenimą bei stresuoti kas ką pagalvos :)

Individualioje treniruočių dalyje daugiau dėmesio kreipiama į teste esančių pratimų atlikimą, grupinėje - pratimams, kuriuose reikalingas kitų žmonių / šunų dalyvavimas.

Jeigu jaučiate malonumą užsiimdama(s) su šunimi, mokydama(s) jį naujų dalykų ar tobulindama(s) jau žinomus - kodėl gi nepasivaržius su kitais? Pamatymas, kaip šuo elgiasi stresinėje - varžybų - situacijoje, kiek klauso, o kiek - nebe, suteikia motyvacijos toliau stengtis ir siekti geresnių rezultatų. Ruošimas paklusnumo (Obedience, IPO1-B) varžyboms vyksta panašiai, kaip ir socializacijos testui, tik šuo mokomas varžybose būsiančių pratimų. Juk socializacijos testas - tai kažkas tarpinio tarp treniruotės ir varžybų: tai jau nebe treniruotė, bet reikalavimai gerokai mažesni negu varžybose. O sudalyvavus varžybose, socializacijos testas atrodo kaip vaikų žaidimai.

Turbūt daug kam teko girdėti, kaip kinologų šuo surado miške pasiklydusį žmogų. Galbūt kai kas iš jūsų galvoja, kad tik tarnybiniai šunys tai gali. Netiesa - praktiškai bet kurį šunį, nepriklausomai nuo veislės, galima išmokyti ieškoti žmogaus ir jį radus apie tai pranešti šeimininkui. Tam reikia tik noro ir grupės žmonių.

Pirmiausia šuniui sukuriama asocijacija, kad žmogus - tai kažkas labai gero. Kad paieška nebūtų kažkas prievartinio, kad šuo pats norėtų ieškoti ir surasti. Vėliau šuo mokomas atskirų paieškos elementų - bėgti nurodyta kryptimi, uosti orą, pranešti šeimininkui apie rastą žmogų. Netgi neklausyti šeimininko! - juk tikslas surasti pasiklydėlį, o ne įvykdyti visas komandas. Tai gali skambėti sudėtingai, bet taip tikrai nėra. Aišku, tam reikia skirti laiko ir dirbti su šunimi, bet yra sugalvotas ne vienas pratimas ir kiekvieno elemento šuo mokomas atskirai.

Tarnybiniai šunys nėra kažkokie ypatingi, kurie gimsta viską mokėdami - jūs irgi galite to pasiekti.

Mažų šuniukų socializacija įvyksta savaime - pažindinimosi su pasauliu etape visi nauji dalykai priimami kaip natūrali pasaulio dalis. Tereikia sudaryti sąlygas su kuo daugiau dalykų jam susipažinti. To nepadarius vėliau šuo turi įvairių baimių, su kuriomis reikia dirbti specialiai. Dažniausiai aktualios šios socializacijos programos:

socializacija su žmonėmis - kai šuo bijo svetimų žmonių ir tai trukdo šeimininkui: su prasilenkti gatvėje su praeiviais ar parodoje šuo nesileidžia liečiamas teisėjo ir panašiai.

socializacija aplinkoje - kai šunį gąsdina, pvz., miesto šurmulys.

socializacija su šunimis - jauname amžiuje nebendravęs su kitais šunimis, dažniausiai šuo savo gentainių bijo ir būna agresyvus jų atžvilgiu. Tikėtina, kad ir ateityje jis nepuls draugauti su kiekvienu sutiktu, bet ir nepuls.

Sėkmingam tolesniam šuniuko gyvenimui, svarbu parinkti būtent jam tinkamus šeimininkus. Testo metu įvertinamos šuniuko charakterio savybės, jo stipriosios ir silpnosios pusės, pateikiamos rekomendacijos tiek parenkant šeimininkus, tiek į ką reikia atkreipti dėmesį jį auginant.

Tam, kad gyvenimas su šunimi būtų ne tik ilgas, bet ir laimingas, svarbu teisingai išsirinkti. Šuniuko rinkimasis prasideda nuo apsisprendimo, kad norite būtent šuns, o ne kokio nors kito naminio augintinio. Vėliau renkamasi konkreti veislė ar apsisprendžiama imti mišrūną, galiausiai - konkretus šuniukas. Tam svarbu išsiaiškinti Jūsų gyvenimo būdą, norus, poreikius bei galimybes. Kartais bekalbant ir užduodant klausimus, į kuriuos turite patys sau atsakyti, važiavimas kartu išsirinkti šuniuko taip ir neįvyksta, nes vietoj šuns namie apsigyvena, pvz, katinas. Tą tikrai geriau suprasti prieš parsinešant šuniuką namo :)